ietis (kovinis ginklas)

Duriamasis, rečiau svaidomasis ginklas, paprastai su antgaliu iš titnago, kaulo, rago, bronzos ar geležies (ietigaliu). Buvo naudojama kaip kovos ginklas ir medžioklės įrankis. Pradėta vartoti akmens amžiuje ir buvo pagrindinis pėstininkų ir raitininkų ginklas senajame pasaulyje ir viduramžiais bei buvo vienas iš būdingiausių riterių ginklų. Riterio ietis buvo skirta vien šarvų pradūrimui, Vakarų Europoje plito nuo XIII a. ir naudota iki XVI a. Tokios ietys buvo iki 3 m ilgio. Pėsčiojo kario ietis buvo žmogaus ūgio. Lietuvoje ietis žinoma nuo mezolito. Ypač populiarus geležies amžiuje. Ginklo funkcijų neteko atsiradus šaunamajam ginklui. Lietuvos archeologinėje medžiagoje sveikos ieties nėra išlikusios.