Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas. Slapyvardis K. Žegota. Gimė 1883 m. kovo 19 d. Šėtijuose (Šakių r.), mirė 1945 m. sausio 24 d. Nausėduose (netoli Kauno), palaidotas Panevėžiuke (Kauno r.).
Baigęs Marijampolės gimnaziją, studijavo Vokietijoje. 1905–1907 m. dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Perėmęs mirusio brolio, baigusio Berlyno politechnikos institutą, inžinieriaus diplomą, 1907–1913 m. Šiaulių gimnazijoje dėstė lietuvių k. Dėl valdžios persekiojimų turėjo išvykti į Čeliabinską, kur dirbo vokiečių kalbos mokytoju.
Grįžęs 1920 m. į Lietuvą, įkūrė „Vaivos“ leidyklą, kuri pradėjo leisti literatūros klasikų seriją, redagavo ir leido žurnalus „Gairės“ (1923–1924), „Krivulė“ (1923–1925), „Gaisai“ (1930–1931).
Vienas pirmųjų lietuvių rašytojų profesionalų, produktyviai pasireiškęs kone visuose literatūros žanruose, jau 1911–1912 m. išleidęs keturių tomų „Raštus“, tris pedagoginių ir literatūrinių str. rinkinius („Švedų liaudies švietimas“, 1911; „Rytojun bežiūrint“, 1913; „Mūsų dainiai“, 1913), daugiau kaip 50 verstinių kn. (H. Sudermanno, O. Wilde’o, H. Ibseno, H. Sienkiewicziaus, S. Lagerlöf, T. M. Reido ir kt.).
Kūrybos kelią K. Žegotos slapyvardžiu pradėjo maironiškais ketureiliais, reikšdamas abstrakčiais įvaizdžiais tautos prisikėlimo ir meilės vargdieniams nuotaikas („Iš sermėgiaus krūtinės“, 1906).
Herojinio veiksmo ir dvasinės sumaišties kontrastinga įtampa atsivėrė poetinių gamtos vaizdų ir elegiškų apmąstymų rink. „Ruduo“ (1906), kur autorius prabilo išpažintinės prozos intonacijomis. Individuali refleksija, kupina svyravimų ir emocinės egzaltacijos, pastūmėjo Puidą į dramaturgiją, kuri grindžiama vidinių būsenų kaita, kaip ir ankstyvieji prozos kūriniai. Tradicinius tautinio romantizmo siužetus (tarnaitė gelbsti kunigaikštį Vytautą iš Krėvos pilies; „Mirga“, 1912) užgožė erotinio jausmo jėga, kuri nukerta „tautos sūnaus“ ryšius su tėvyne („Undinė“, 1912), būties slėpinių šiurpi nuojauta ir mirusiųjų grįžimas į dabarties vyksmą („Rūtų vainikas“, 1912), „beribis ilgesys“ ir pastangos suvokti save kaip „visatos dalelytę“ („Rudens gaisai“, 1931). Konflikto eigą ir būties kolizijų neišsprendžiamumą Puida stengiasi nukelti į potekstę, nusižiūrėjęs į M. Maeterlincko ir A. Čechovo dramas, bet neįveikė alegorizuojančios retorikos ir fragmentiškumo. Brandžiausioje dramoje „Stepai“ (1920) sukūrė daugiaplanį dialogą, kuriame dominuoja vidinės savistabos leksika, laukimas ir neišsipildymas, hamsuniška gamtos žmogaus ir amžino klajūno dvasia.
Puidos dramoje ir prozoje impresionizmo ir simbolizmo stilistinės kryptys, dar neišsidiferencijavę, kryžiavosi su realizmo tradicija, nulemdamos konglomeratinį kūrybos pobūdį.
Pjesėje „Gairės“ (1913) ibsenišką kartų konfliktą pagrindęs lietuviško kaimo realijomis, apysakoje „Raudonas gaidys“ (1912) individualistinį nerimą ir įniršį prieš savo aplinką Puida konkretizavo maištaujančio berno figūroje, kuri natūraliai išauga iš tipiškų kaimo socialinių santykių.
Apysakoje „Žemės giesmė“ (1911) greta nevilties, tuštumos, „didžiojo Nieko“ motyvų, reiškiamų abstrakčių sąvokų retorika, F. Nietzschės aforizmų citatomis, skelbiama žmogaus visuomeninio aktyvumo ir ekonominio įsitvirtinimo savo krašte programa, vaizduojama į kaimą grįžusio mokyto inteligento veikla – įkurtas stambus ūkis, įsteigta pieninė ir javų sindikatas. Puidos prozos tipažas, nusistovėjęs porevoliucinės depresijos ir reformų metais, blaškosi nuo vienišumo melancholijos ir „praamžino slėpiningumo“ iki genijaus įsipareigojimo išgarsinti Lietuvą savo menu, jungiančiu „asmeninį elementą ir tautos kultūrą“ (apys. „Vien aidai pasakys“, 1929) bei politinio užsiangažavimo išvaduoti Vilnių masoniškos karinės organizacijos ir sukilėlių žygiais (fantastinis publicistinis rom. Geležinis vilkas, 1927). Impresionistinis peizažo ir nuotaikos piešinys (apys. Kaukės, 1923), ritmiški poetinės prozos periodai (legenda „Vienos nakties dykūnas“, 1937) neretai suniveliuojami pakilios retorikos, melodeklamacinių gestų, literatūriškumo klišių. Stiliaus eklektiškumo Puida neįveikė ir istorinės tematikos kūriniuose – legendoje „Karalius Haraldas“ (1920), apysakoje „Vaidevutis ir Brutenis“ (1923), romane „Magnus Dux“ (1936), kur maišosi jausminga patetika su laikraštinės publicistikos terminais.
Puida modernizavo lietuvių istorinį romaną. Antrojo „Magnus Dux“ tomo, istorinių apysakų ciklo „Baltasis Dievas“ rankraščiai žuvo II pasaulinio karo metais.
Pirmoji žmona – rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė.
