Rašytoja. Gimė 1867 m. rugsėjo 28 d. Paragiuose (Akmenės r.), mirė 1926 m. kovo 14 d. ten pat, palaidota Tryškiuose.

Marijos Lastauskienės sesuo.

Namuose mokė tėvas – literatas ir dailininkas Nikodemas Ivanauskas. 1891–1903 m. gyveno Meškų-Gadoniškių (Akmenės r.) dvare, vėliau – Vilniuje, Vievyje, Kaune, Paragiuose. P. Višinskio ir V. Sirutavičiaus paskatinta, nuo 1898 m. bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vienybėje lietuvninkų“.

Į lietuvių prozą įvedė suvedžiotos, bet išdidžios moters ir nepastovaus, savanaudžio vyro tipus, akcentavo tragiškus gyvenimo motyvus. Tai nulėmė komplikuotas kūrinių fabulas, emocingus, retoriškus, publicistinius intarpus, didaktines aspiracijas.
Apsakymuose „Našlaitė“ (1898), „Tinginys“ (1899), „Prie pat dvaro“ (1907), apysakose „Klajūnas“ (1902), „Ir pražuvo kaip sapnas“ (1908) dominuoja socialiniai motyvai, apysakose „Naujasis takas“ (1912), „Ponas Dramblevičius“ (1921), „Neapžiojo“ (1928) atskleidžiamas dvarininkijos moralinis nuosmukis.
Jos kūrybai būdinga skriaudžiamo vargdienio, apviltos mergaitės, našlaičio, nuo vyro valios priklausomos moters užuojauta.
Mirtis – būdingas daugelio jos apsakymų ir apysakų finalas, atliepęs rašytojos pasaulėjautai, nerandančiai išeities iš pasaulio priešingybių, trokštančiai pabėgti „nuo žemės, paskendusios tamsybėse, purvyne ir kraujuose“.
Apsakyme „Motulė paviliojo“ (1908) gamta – išorinis vidinių įvykių rėmas ar paralelė – atsiduria pačiame vyksmo centre kaip paslaptinga jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Skausmingas išgyvenimų kontrastiškumas, pereinantis į šviesių ir tamsių spalvų priešpriešas, – kūrybos branduolys, besijungiantis su spontaniško pasakojimo dovana.
Ji mokėjo išlaikyti greitą įvykių ir nuotaikų slinktį, persijungti į skirtingus mąstymo būdus, imituoti socialinius žargonus, išlaikydama tuo pat metu panoraminį visos veiksmo erdvės stebėjimą.
Parašė pirmąjį lietuvišką romaną dabarties tema „Klaida“ (1909), kurį pradėjo kaip realistinio vaizdo ir psichologinio įsijautimo kūrinį, o užbaigė aštria polemika, neigiamai vaizduodama 1905 m. revoliucijos įvykius Lietuvoje, kaip priešpriešą revoliucijos idėjoms iškeldama švietėjiškos kultūrinės veiklos programą. Ryškėjo realistinės lenkų prozos, ypač E. Orzeszkowos ir M. Konopnickos, įtaka. Nors pasakojimas realistiškai motyvuotas, tačiau kontrasto principu grupuojami personažai neleidžia išsiskleisti savitesnei psichologinei charakteristikai. Socialinių-ideologinių įsitikinimų priešpriešas ir sentimentalią tonaciją sušvelnina ironija, šnekamoji kalba, jos natūralus ritmas. Dėl šio romano vertinimų kritikoje kilo ilgai trukusi diskusija (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Mykolo Biržiškos, Augustino Janulaičio, Antano Smetonos, Adomo Jakšto, Kosto Korsako straipsniai).